CMR konvencijos turinys
Kas yra CMR konvencija turbūt teko girdėti ne vienam. Ypač tolimųjų reisų vairuotojams bei kitiems vežėjams. Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencija – tai CMR konvencijos pilnas pavadinimas. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę ši konvencija įsigalėjo ir mūsų šalyje. 1956 metais Ženevoje nustatytas įstatymas sparčiai išplito visame pasaulyje ir šiandien juo vadovaujasi ne viena įmonė ar asociacija.
Pagal Lietuvos Respublikos Seimo nutarimą, CMR konvencija taikoma kelių transporto priemonėms ir su jų nuosavybės turėtojais sudaromoms sutartims. Tokios sutarties esmė: krovinio siuntėjo bei gavėjo tarpusavio sutarties sudarymas (įstatyme numatoma, jog abi šalys turi veikti skirtingose teritorijose, tačiau viena iš sutarties dalyvių būtinai turi būti CMR konvencijos narė).
Ypatingai svarbus aspektas, kalbant apie CMR konvenciją yra tai, kad ji pasirašoma ir taikoma visiškai nepriklausomai nuo gyvenamosios vietos bei tautybės. Susitarimas galioja visoms transporto priemonėms. Kelių eismo taisyklėse yra nustatyta, jog transporto priemone yra laikomas automobilis, automobilis-vilkikas, priekabos ar puspriekabės (Kelių eismo konvencijos 4 skyrius).
CMR konvencija yra skirta įvairiems asmenims. Susitariančiomis šalimis gali būti taikomos konvencijos sąlygos, net jei tai ne individualūs asmenys, bet valstybės ar vyriausybės ištaigų ar organizacijų vykdomieji vežimai.
Pasitaiko situacijų, kada CMR konvencija nėra taikoma. Tokie atvejai yra:
• atskiri vežimai, vykdomi pagal tarptautines pašto konvencijas;
• norint pervežti palaikus;
• siekiant apstatyti būstai, kai vykdomas vežimas persikraustant.
Nors CMR konvencija yra specialus susitarimas, bet prieš kurį laiką buvo priimtas nutarimas, kad krovinio siuntėjas bei gavėjas negali padaryti atskirų susitarimų tarp dviejų ar daugiau susitariančių šalių. Čia nepriskiriami susitarimai, kurie taikomi pasienio vežimams, važtaraščių naudojimas ar kiti išskirtiniai atvejai.